Minaretas ir 7 + nemokamas atvežimas! | Undinė Radzevičiūtė | knygos.lt

Per vieną dieną perskaičiau. Negalėjau sustoti. Man ji yra “wow”! Romane įpinti knygos herojai iš “Grožio ir blogio bibliotekos”, kurį aš irgi su didžiausiu malonumu skaičiau!

Puiki knyga ir neperkrautas stilius.

Ne tik apie šią knygą, bet ir apie taip aukštinamos Autorės kūrybą galiu pasakyti tiek: 4-5 žodžių sakiniai, kampuota neįdomi kalba, beveik viskas "iš naujos eilutės" tarsi bejėgiškas bandymas kurti stilių, kurio nėra. Labiausiai stebina, kad tokia atseit literatūra yra liaupsinama ir dar sulaukia premijų. Bet gal tai ir dėsninga - visuotino kultūros griovimo ir griuvimo laikais taip turbūt ir turi būti...

Neskaičiau ir nenoriu

nea.... Paskaiciau 3 psl - tai viskas

Knyga ironiška, autoironiška, intelektuali, ,,su nervu" eksponuojanti ir analizuojanti kūrėjo gyvenimą. Pažiūrėjau kaip ji vertinamą ,,goodreads" - pakankamai aukštai. O čia kažkokia pavyduolių draugija.

Labiau negatyvo pripildytos knygos nesu skaičiusi. Knyga apie nieką, toks jausmas, kad pasakotoją reikia uždaryti į psichiatrinę ligoninę, kad nors kartą kažką parašytų ir nusiramintų, bet ir ten būtų kažkas negerai.

Puiki knyga!

paėmiau skaityti jau karui prasidėjus ir negalėjau tęsti... Kažkokia kvaila, tuščia knyga apie nieką. Tiesiog nervino.

Ką tik užverčiau naujausią Undinės Radzevičiūtės knygą „Minaretas ir 7“. Visa knyga yra apie pasiruošimą rašyti romaną. Joje tarsi trys griežtos dalys. Vienoje - rengimasis vykti į Bambergą, antroje - buvimas ir gyvenimas Bamberge ir trečioje - įvykiai parvykus iš Bambergo. Pats siužetas (rengimasis parašyti romaną) gana netikėtas, tikra puošmena, stilius išskirtinis, teksto tėkmė neskubi, trūkčiojanti, neperkrauta vardais, pavadinimais, įvykiais, teka, kaip sulėtinta upė. Daug subtilaus humoro, žaismingumo, madingos temos - genetinio testo tikrinimo proceso - panaudojimas, kai po kiekvieno etapo atrandami vis nauji giminystės ryšiai. Romane pasitaiko naujų nežinomų žodžių, vienas kitas apibendrinimas („Niekas taip mūsų nenuvilia, kaip mūsų tikėjimas ir tikėjimasis“). Taip ir lieka neaišku, ar romane esančiam charakteriui pavyko parašyti gerą romaną ar ne, bet akivaizdu, jog Undinė pateikė lietuvių skaitytojui patrauklios formos ir turinio meninį kūrinį.

Tiesiog ne...

ant savęs pačios jau visiškau užsiciklinusios rašytojos knyga apie nieką... Na - ačiū, bet ne...

Tiesiog labai gera knyga

Popsinė ir kažkokia egocentriška knyga Undinės Radzevičiūtės prisiekusioms gerbėjoms. Siužete nuolat atrajojamos nuorodos į kitas autorės knygas, tad jei jų nesi skaitęs knyga kaip savarankiškas kūrinys nelabai turi prasmės. Prarastas laikas

Lengva, ekstremaliai autoironiška knyga - perskaičiau su didžiausiu malonumu!

Visada džiaugiuosi naujai pasirodančia Undinės knyga ir skubu ją perskaityti. Puiki knyga visiems norintiems tapti nevienadieniais rašytojais, nes vertas skaitytojų dėmesio rašymas yra labai rimtas darbas.

Puiki!

turėjau akrropolyje laisva valanda. prisedau paskaityti pegase ... skaičiau 5 min. daugiau neištvėriau. Kas yra su LT autoriais? jie turi nors kruopelytę talento? UNDINĖ - tikrai NE! perskaičiau tris psl. nutvilkė iku skausmo svetima gėda už šią autorę ir LRS leidyklą.

Deja, šis autobiografinis romanas - įrodymas, kaip augant autorės susireikšminimui neišvengiamai krenta jos literatūros kokybė. Kartais buvo net nejauku skaityti su kokiu tiesiog komišku narcisizmu rašoma apie pačią save - na, net smegenų raukšlės gilesnės nei visų likusių žmonių:))) ir kilusi iš pačių Bordžijų ar ko ten - nei daug, nei mažai. Liūdniausia, kad visa tai - be autoironijos... Be to, kaip ir "Žuvyse ir drakonuose", rašant apie kitas kultūras prasimuša toks lyg ir rasizmo poskonis. Ir kinai, ir irakietis - tokie lyg ir ne iki galo žmonės. Neskaniai nuvilianti knyga.